A. Milaknis: „Labai bijodavau meškų“

A. Milaknis: „Labai bijodavau meškų“


Po Lietuvos krepšinio lygos (LKL) rungtynių Kauno sporto halėje, kur susidūrė dviejų didžiausių miestų komandos - Kauno "Žalgiris" ir Viniaus "Sakalai", prie rūbinės sugautas A. Milaknis buvo netikėtai sugrąžintas į vaikystę. 24 metų krepšininkas tik per miglą galėjo prisiminti seniai prabėgusę vaikystę, tačiau mielai pasidalino dar išlikusiomis prisiminimų nuotrupomis, kurios, sprendžiant iš pačio A. Milaknio šypsenos, jį pralinksmino.


- Koks yra ryškiausias jūsų vaikystės prisiminimas?
- Iš krepšinio ar šiaip?


- Apskritai, iš vaikystės, kai dar buvote mažas.
- Nežinau. Sunku prisiminti iš karto. Gal, kai nuėjau į pirmą treniruotę, buvo tokia įsimintinesnė, pirmą kartą kamuolį paėmiau į rankas. Per rūką prisimenu, aišku, bet tai buvo įsimintiniausia.

- Kai pirmą kartą pradėjote lankyti krepšinio mokyklą ar tiesiog laisvu laiku?
- Ne, būdavo su draugais. Vis tiek kieme pirmiausia, o jau mokykoje pradėjau treniruotis gal nuo 11 metų.


- Koks buvo jūsų mėgstamiausias animacinis filmukas?
- Žiūrėdavau „Na, palauk“.


- Ką palaikėte: kiškį ar vilką?
- Abudu.

- Ar tikėjote mistinėmis būtybėmis: vaiduokliais, raganomis?
Vaikystėje tai aišku. Visada tiki. Siaubo filmą netyčia pamatęs visada bijodavai kelias dienas. O dabar viskas gerai.


- Ko bijojote labiausiai? Tamsos, aukščio, vandens?
- Labai bijodavau meškų. Kažkaip atrodydavo, kad jos šalia namo vaikščiodavo.


- Kokį kompiuterį žaidimą mėgote?
- Tokiais tankiukais žaisdavome su bombomis. Būdavo, kad reikėdavo tokią vietą apsaugoti, tai tais tankiukais dviese su broliu žaisdavome. Tai buvo pats mėgstamiausias tada.

- Kuo norėjote būti užaugęs?
- Nežinau. Gal svajodavau nuo visokių kosmonautų iki begalės, bet apie krepšininko karjerą nė nesvajojau. Tik kai vyresnis tapau.

- Kokioje mokykloje mokėtės?
- Mokiausi Garliavos vidurinėje mokykloje, o paskui dar perėjau į Domeikavos, kai persikrausčiau.


- Kokia buvo didžiausia jūsų iškrėsta išdaiga?
- Nekrėsdavome labai. Sunku net prisiminti, ką mokykloje pridirbdavome.

- Nedaužėte langų, nedėdavote smeigtukų mokytojams ant kėdžių?
- Na, taip žiauriai gal ne, bet buvo visokių nuotykių. Tokio vienintelio dabar neišskirsiu, bet buvau kaip ir visi - krėdavau šunybes.

- Gal pamenate mokytojų pravardes? Kokios buvo išskirtinės, juokingiausios?
- Nežinau. Paskui dar parašysite, supyks mano mokytojos.

- Galite neminėti pavardės, tik pravardę.
- Apuokas būdavo. Įvairių tokių, kaip ir visur.

- O pats turėjote pravardę?
- Kažkaip nežinau, sutrumpinimas būdavo tai vardo, tai pavardės, kaip ir dabar komandoje visi vadina: „Milai, Milai“. Tokie vat sutrumpinimai, dažniausiai, vardo ir pavardės.

- Kaip išsisugdavote nuo blogų pažymių, kai į mokyklą nueidavote kažko neišmokęs?
- Nežinau. Kažkaip stengdavausi, pasimokydavau kažkiek, bet stengdavausi nepakliūti mokytojai į akiratį, o jei reikėdavo kažką atsiskaitinėti, tai sukdavaisi kažkaip tai. Aišku, jeigu ten jau būdavo kontrolinis, tai tyčia susirgdavau ar kažkas tokio, ar pramiegodavau netyčia.

- Ar jūsų tėvai neprieštaravo, kad pasirinkote krepšininko karjerą?
- Mano tėvas labiau palaikė. O mama – labiau mokslus. Net buvo uždraudusi porą kartų dėl mokslų, nes kentėdavo. O tėvas atvirškčiai – skatindavo. Daugiau tėčio klausydavau, tai taip ir gavosi.


- Jūsų pirmoji meilė.
- Pirmoji meilė? Nežinau, mokykloje buvo turbūt. Net nežinau, čia tik jausmas toks keistas buvo. Susižavėjimas, galbūt, jei kažkur tai kažkokią įsižiūrėdavai mergaitę. Dabar net pavardės nei vardo jau neprisiminsiu.


- O pirmasis bučinys?
- Metus jeigu įvardinti, tai nežinau. Gal kokioje šeštoje, penktoje klasėje.

- Gana vėlai.
- Vėlai. Taip gavosi. Nežinau.