Karolis Tiškevičius apie „Žalgirio radiją“: atvirai ir su humoru

„Žalgirio radijas” – jau penktus metus gyvuojanti ir vis daugiau klausytojų pritraukianti radijo laida apie krepšinį ir garsiąją Kauno „Žalgirio“ komandą. Tai laida, kurioje kiekvieną darbo dieną nuo 17 iki 18 valandos krepšinio gerbėjai ne tik, kad gali išgirsti šviežiausias naujienas iš populiariausios Lietuvoje sporto šakos – krepšinio, bet ir patys sudalyvauti laidos siūlomuose žaidimuose, pasitikrinti savo žinias ir be viso to laimėti vertingų prizų. Klausytojus įvairiuose Lietuvos miestuose su niekur negirdėtais komentarais bei interviu nuolat džiugina krepšinio žvaigždės ne tik žaidžiančios Lietuvoje, bet ir užsienyje. Prie laidos paįvairinimo prisideda ir trenerių, žurnalistų, krepšinio klubų vadovų bei kitų žmonių pasisakymai. Prieš kiekvienas rungtynes klausytojai yra supažindinami su Kauno „Žalgirio“ varžovų komandomis, pačių krepšininkų rungtynių spėjimais. Visa tai vainikuoja originalios rubrikos tokios kaip: Žaliasis dienoraštis“, „Stora piniginė“, „Žalgiris.lt“, „Pokštelis“, „Žalgirio sinoptikų prognozės“ ir neseniai pasibaigusios „Protų  kovos“.

Šiuo metu „Žalgirio radijo“ pultą jau antrus metus valdo Karolis Tiškevičius. Jaunas ir perspektyvus laidos vedėjas, o rungtynių metu ir jų informatorius, drąsiai kalba apie laidos ypatumus, atskleidžia pikantiškas detales, kurios vyksta išjungus mikrofoną (arba retkarčiais pamiršus tai padaryti), prasitaria, jog radijo laidos vedėjui svarbiausia mėgti kalbėti ir sugebėti savo kalbą valdyti. Bene viso pokalbio metu Karolis šypsosi ir nestokoja žodžių atsakinėdamas į pateiktus klausimus.

-Kada ir kaip pradėjote domėtis krepšiniu? Ar pats jį žaidėte?

-Domėtis pradėjau, kai „Žalgiris“ laimėjo Eurolygą 1998 – 1999 metais. Atsukime 12 metų atgal - tada man buvo septyneri metai. Krepšinį žaidžiu mėgėjiškai, dabar kartais važiuoju į „Žalgirio“ treniruočių centrą.

-Prieš pradėdamas dirbti „Žalgirio radijuje“ turėjote pereiti atranką. Kas joje padėjo?

-Aš pats. Iš tikrųjų man pasisekė. Buvo atranka, kuriai reikėjo motyvacinio laiško. Manau, kad tai buvo pirmas žingsnis, nes būtent jo dėka tave pasikviečia į pokalbį. Buvo atrinkta maždaug 50 žmonių, bet nežinau, kiek anketų buvo apskritai. Pirmame atrankiniame ture buvau prieš merginą. Kai mums reikėjo komentuoti rungtynes ta mergina pasakė: „Aš nekomentuosiu.“ Aš gyvenau krepšiniu – čia turbūt buvo pagrindinis dalykas.

-Kokių savybių reikia radijo laidos vedėjui?

-Pagrindinė savybė – gebėjimas kalbėti. Be jos negalima išeiti į eterį. Gebėjimas kalbėti ir nenusikalbėti yra svarbiausia. Jeigu tu kalbi ir nenusikalbi – tu niekam neužkliūni, bent jau man taip atrodo – tavęs niekas nemato, tik girdi, o žmonės niekada nemato to, ką tu darai gerai, bet  visada mato, ką darai blogai.

-Kokią reikšmę radijo vedėjo darbe turi balsas?

-Nežinau. Yra be galo daug skirtingų radijo laidų vedėjų: aš esu vienoks, mano kolega yra kitoks. Niekas nepasakys, kieno balsas yra gražus, kieno blogas kalbėjimo tempas. Tai yra labai individualu. Geriausiai atsirenka auditorija, kuri tave girdi. Jie tave pamėgsta arba ne. Vėlgi, aš negaliu pasakyti ar mane pamėgo. Radijas toks nedėkingas dalykas – tu niekada nesužinosi, ką apie tave galvoja. Jeigu tu dirbi, tiki savo jėgomis, tai stengiesi viską daryti iš visų jėgų.  Kaip gali, taip padarai – svarbiausia nešnekėti nesąmonių.

-Prieš tapdamas „Žalgirio radijo“ laidos vedėju, žinoma, klausėtės laidos ir anksčiau. Kokias ydas pastebėjote ankstesnių vedėjų laidose?

-Pirmą sezoną buvo Tadas Širvinskas, antrą – Mindaugas Rainys, trečią – Vytautas Mikaitis, o tada atėjome mes su Justinu Liaudinsku. Visus juos gerai pažįstu, todėl nesinori kalbėti, be to, visi buvome skirtingi. Prie kiekvieno vedėjo radijas būna kitoks, net ir pernai, kai dirbome su Justinu, nes kiekvienas vedėjas gali save skirtingai realizuoti. Kiekvienas skirtingai įsivaizduoja krepšinį radijo bangomis. Aš įsivaizduoju vienaip, Vytautas Mikaitis kitaip, o Tadas Širvinskas dar kitaip. Manau, kad kiekvienas sezonas buvo savotiškai žavus.

-Kiek naujovių įneša pasikeitęs laidos vedėjas?

-Nežinau, reikėtų klausytojams pasakyti. Manau, kad kai mes dirbome su Justinu tų naujovių buvo pakankamai daug, netgi galėčiau teigti, kad daugiau nei bet kada anksčiau. Ir „Užribis, ir „Protų kovos“, ir „Komentaras“, ir daug kitų (jau reikėtų atsiversti grojaraštį) bet manau, kad kiekvienas vedėjas kažką atsinešė.

-Gal turite idėjų, kurias artimiausiu metu ketinate įgyvendinti „Žalgirio radijo“ laidoje?

-Turiu, bet nežinau, ar susitarsime su administracija, ar kitą sezoną toliau dirbsiu. Geriausios idėjos yra tos, kurios gimsta spontaniškai. Šiandien važiuojant į Kauno sporto halę, po laidos, gimė viena idėja visiškai spontaniškai. Nežinau ar ji gera, reikia pradėti daryti, paklausti žmonių, ką jie galvoja. Baisiausias ir sunkiausias dalykas – neišsisemti.

-Kokia ta nauja idėja?

-Kadangi nežinau ar darysime, be to, reikėtų daug tobulinti, nesakysiu. Kai tik pradedi modeliuoti tą mintį, 50% viskas pasikeičia. Tai, ką sugalvojau, pasikeis arba to išvis nebus.

-Atlikote praktiką „Pūke“. Ar ten įgyta patirtis jums pravertė „Žalgirio radijuje“?

-Buvau ten dvi savaites, bet nepavadinčiau to praktika, nes praktika yra toks dalykas, kada tu nori kažkur įsidarbinti. Aš nenorėjau ten įsidarbinti, ėjau pasižiūrėti, kaip dirba radijas ir televizija. Tada man buvo 17 metų, tai buvo prieš atranką į „Žalgirio radiją“. Neįgijau ten patirties. „Pūkas“ galvoja, kad jie yra tiriamoji žurnalistika, nors galime dėl to pasiginčyti. Nedirbau ten tiesioginiame eteryje, tik mačiau kaip dirba žmonės. Aišku, kaip aš sakau – kiekvienas išėjimas į lauką yra teigiama patirtis. Pamačiau kaip atrodo studija, mikrofonai, tačiau krepšinis ir tiriamoji žurnalistikai labai skirtingi.

-Kiek užtrunka vienos laidos paruošimas?

-Pradžioje užtrukdavo gal valandą, vėliau dvi valandas, maždaug viduryje tarp tų dviejų metų – 15 minučių, nes tada tau susisuka smegenys ir galvoji, kad viską moki. Bet kuriuo atveju anksčiau ar vėliau prieini prie to, kad ruošiesi laidai 8 valandas. Jeigu nori, kad klausytojas išgirstų kažką gero, o ne blevyzgas, ruošiesi. Žmonėms įdomu pašnekovai, žalgiriečiai, todėl turi pasiruošti, kad jie būtų toje laidoje.

-Kokių juokingų ar nemalonių nutikimų turėjote laidų metu?

-Geriausi nutikimai tada, kada tu neišjungi mikrofono. Mano karjeroje, jeigu galima taip pasakyti, tokie atvejai buvo du. Pirmas atvejis buvo tada, kai aš dirbau pirmą sezoną, antrą savaitę (labai gerai prisimenu), gal buvo 7 laida ir atėjo tuometinis „Žaliosios mirties“ prezidentas Ričardas Petrauskas, aš neišjungiau mikrofono ir sakau: „Čia šūdo malimas“. Aišku, čia nieko rimto. Kolegoms tikriausiai yra buvę rimtesnių nutikimų. Antras kartas buvo šįmet, kada vėl neišjungiau mikrofono. Tada garsiai kolegai pasakiau: „Einam parūkyti.“ Radijas linksmas dalykas – tavęs niekas nemato – čia yra geriausias dalykas. Kartais žmonės klauso, galvoja, kad jie rimtai kalba, bet jei jie tave pamatytų, tada tu tikrai nebūtum taip gerai įvertintas, nes gal tu tuo metu išsiskėtęs ar gulintis. Galų gale, mes su Justinu Liaudinsku buvome susilažinę, nors neatsimenu, kas turėjo įvykti, bet taip įvyko ir mes vedėme laidą be kelnių. Ir ką, buvo negalima susijuokti.

-Kas kelia didžiausią malonumą darbe?

-Aš šventai įsitikinęs, kad kalbančiajam žurnalistui eteryje, televizijoje ar bet kur kitur, labiausiai norisi, kad jį girdėtų. Eteryje kalbantys žurnalistai – garbėtroškos – sakau ranką prieš širdies pridėjęs. Visiems jiems reikia dėmesio. Kai tave girdi, tavęs klauso, tave komentuoja.

-Į laidą buvo atėję ir keletas „Žalgirio“ „Jaunųjų žurnalistų“. Kokį įspūdį jie paliko?

-Paulius yra krepšinio enciklopedija. Kiek jam dabar ?11 metų? (12m. aut. pas.) Jis labai primena mane patį. Jis žino viską. Jo metų aš irgi norėjau kalbėti apie krepšinį. Mano manymu, Paulius yra labai labai talentingas. Lukas vyresnis, bet labai žingeidus, netgi manau, kad jis pakankamai pajėgus prisijungti prie „Žalgirio radijo“ kolektyvo ir padėti ruošti laidą, vieną kitą kartą išeiti į eterį. Paulius gal tik per jaunas, tačiau kiekvienam žmogui gali pritaikyti rubriką. Paulius tikrai talentingas, tik dar reikėtų palaukti. Man labai sunku spręsti, nes ne man vertinti jų galimybes. Net ir su Pauliumi kalbant akis į akį buvo vienaip, o įjungus eterį, kitaip. Paulius yra idealus komentatorius, tačiau dar yra jaunatviškas susivaržymas.

-Esate jau gana gerai žinomas. Gal turite patarimų kaip prasimušti jaunam žurnalistui, nes ne paslaptis, kad žurnalistikoje yra daug mėgėjų?

-Aš neprasimušiau. Skamba banaliai, bet, pirma, reikia labai norėti. Labai norėti, jei esi įsitikinęs. Negalvoti: „Gal; Oi, kaip man patinka“. Reikia 100% įsitikinti, kad taip, tau to reikia. Antra, ryžtas. Gauni galimybę – pasinaudoji, eini, darai. Žmonės sako: „Kam tau to reikia? Eini už dyką ir darai.“ Pradžioje ir mūsų su Justinu Liaudinsku užmokestis buvo juokingas, bet svarbiausia ne pinigai. Turi tvirtai žinoti, ko tu nori.

Besibaigiantis krepšinio sezonas nesustabdys „Jaunųjų „Žalgirio“ žurnalistų“ projekto

„Jaunieji „Žalgirio“ žurnalistai“ – „Žalgirio“ inicijuotas projektas, skirtas moksleiviams, besidomintiems žurnalistika, krepšiniu, „Žalgiriu“. Dar pirmojo žurnalistų susitikimo metu kalbėjęs „Žalgirio“ generalinis direktorius P. Motiejūnas žadėjo, kad žurnalistai susitiks ne tik su krepšininkais, bet ir jų šeimomis ir galės išbandyti savo jėgas „Žalgirio“ radijuje. Tada dar nepatyrę ir šiek tiek išsigandę būsimieji žurnalistai vargiai galėjo patikėti, kad taip ir bus. Dabar projektas beveik pasiekė atomazgą, o jauni ir nepatyrę moksleiviai įgijo neįkainojamos patirties.

Maždaug prieš 7 mėnesius po daugelį Lietuvos mokyklų buvo išsiuntinėti elektroniniai laiškai, kuriais buvo kviečiami vyresnėse klasėse besimokantys moksleiviai, rašantys į mokyklos laikraščius, svajojantys apie darbą radijuje ar žurnalistiką, norintys iš arčiau susipažinti su žalgiriečiais ar tiesiog trokštantys patirti naujų iššūkių. Viskas, ką reikėjo padaryti susidomėjusiems, tai parašyti 3 faktus apie Kauno „Žalgirio“ komandą ir trumpai papasakoti apie savo mokyklą bei patirtį rašant straipsnius.

Neilgai trukus buvo atrinkta grupelė įvairaus amžiaus mokinių, kurie įgijo išskirtinę galimybę pažinti ne tik Kauno „Žalgirio“ komandą, bet ir susipažinti su keletu garsių Lietuvos sporto žurnalistų, tokių kaip J. Miklovas, V. Mikaitis, R. Dačkus, V. Mačiulis, S. Nalivaika, A. Žukaitė ir R. Vainauskaitė, kuri pasidalijo studijų patirtimi.

Būsimieji žurnalistai buvo supažindinti su akreditacinių kortelių reikšme, Kauno sporto halės užkulisiais, o keletas spėjo pabūvoti „Žalgirio“ radijuje ir publikuoti savo straipsnius net keliuose sporto naujienų portaluose. Taip pat beveik viso projekto metu buvo rengtos spaudos konferencijos, išbandytos specialiai žurnalistams skirto vietos. Pradėję nuo paprasto straipsnių aprašymo, jaunieji žurnalistai kilo aukštyn, remadamiesi profesionalių žurnalistų patirtimi, atsargiai rinkosi, ką kalbinti ir kaip originaliau parašyti straipsnį.

Plačiau apie projektą papasakoti maloniai sutiko jo koordinatorė A. Dagilytė.

-Iš kur atsirado tokio projekto idėja?

-Prieš kelis metus yra buvęs panašus projektas, bet po pusės sezono išblėso, nes nebuvo žmonių, kurie jį plėtotų, prižiūrėtų. Nusprendėme po keleto metų jį atnaujinti. Manau, kad pradžia padaryta nebloga.

-Ar yra buvę tokių ar panašaus pobūdžio projektų ir kituose krepšinio klubuose? Kaip su užsienio krepšinio komandomis?

- Toks dalykas egzistuoja, bet susijusio su sportu Lietuvoje tikrai nesam nieko tokio girdėję. Užsienyje irgi neteko girdėti. Gal ir yra, nors nesidomėjau tokiais dalykais.

-Pagal kokius kriterijus buvo atrinktos mokyklos, kuriose buvo platinamas skelbimas?

-Kriterijų nebuvo, persiuntėme per visas mokyklas, raštines, bendrais elektroninias paštais, prašėme, kad jie išplatintų, bet jie, greičiausiai, to nepadarė. Tikimės, kad kitais metais lengviau pasklis žinia ir bus daugiau dalyvių.

-Kaip vyko dalyvių atranka?

-Pirmiausia kreipėmės į mokytojus, konkrečiau – kūno kultūros mokytojus, prašėm, kad jie atvestų iš savo mokyklos gabius moksleivius. Tai labiau buvo ne atranka, o informacijos sklaida. Platinom po įvairius puslapius, Facebook. O pati atranka – norėjome, kad būtų motyvuoti moksleiviai ir turėtų žinių apie „Žalgirį“, kad būtų priemonės, kuriomis skleistų informaciją apie komandą savo mokyklose. Pati, tikriausiai atsakinėjai į tuos 4 klausimus. Atranka nebuvo griežta, neatrinkome tik labai jau silpnų žmonių, kur matėsi, kad nemoka parašyti net apie save mokinys. Tokių nekvietėme, bet daugiau mažiau visus kvietėme.

-Ar sulaukėte daug anketų?

-Iš tikrųjų buvo daug anketų iš kitų miestų, bet nepavyko jų sėkmingai įtraukti į projektą. Ir pas jus yra mergina, kuri važinėja iš Alytaus. Bandėme kituose miestuose padaryti susitikimus, bet „Žalgiris“ kituose miestuose žaidžia tik vieną kartą dažniausiai. O dalyvių tikrai nedaug. Norėjome, kad būtų daugiau.

-Ar dabartiniai jaunieji žurnalistai pateisina jūsų lūkesčius?

-Iš tikrųjų kai kurie tikrai labai patobulėjo per šį laikotarpį, tikimės, kad kitais metais dalyvaus tie patys, atsiras naujų. Mums, aišku, kils naujų minčių, užduočių. Galbūt norėtųsi tik daugiau sklaidos mokyklose.

-Kada numatoma šio projekto pabaiga?

-Su šio sezono pabaiga. Nuo rugsėjo mėnesio ieškosime naujų žmonių.

Įspūdžiais pasidalino ir patys jaunieji žurnalistai.

-Pauliau, buvo surengta daugybė susitikimų su įvairiais žurnalistikos grandais. Kuris iš jų paliko didžiausią įspūdį?

- Į šį klausimą sunku atsakyti. Visi susitikimai su grandais buvo savotiški ir suteikė naudą.

To paties paklausta Kotryna Maščinskaitė sako, kad labiausiai buvo sudominta S. Nalivaikos.

-S. Nalivaika, žinoma. Jo paskaita truko daugiau nei 60 minučių, o viskas atrodė kaip per 60 sekundžių.

-Pauliau, kas tau buvo įsimintiniausia viso projekto metu?

-Iš šio projekto vieno dalyko tikrai negalėčiau išskirti. Įsiminė viskas: tiek apsilankymas radijo stotyje, tiek interviu ėmimas iš žaidėjų, tiek dalyvavimas spaudos konferencijose. Gaila, tačiau teko praleisti keletą susitikimų dėl ligos.

-Esi vienas iš keleto laimingųjų, kurie pabuvojo radijuje. Kokį įspūdį paliko studija, laidos vedėjas ir pati laidos eiga?

-Laidos eiga man yra puikiai žinoma, kadangi „Žalgirio“ radijo pats klausausi kiekvieną dieną. Studija kaip studija, galima pasakyti, eilinis radijas. Laidos vedėjas - puikus žmogus. Likau labai patenkintas galimybe apsilankyti studijoje laidos metu.

Kita žurnalistė, Simona Šlefendoraitė, sako, kad įdomiausias patyrimas jai buvo, kai susidūrė su T. Klimavičiumi.

-Įdomiausia buvo, kai T. Klimavičių teko kalbinti halėje, o po to mokykloje. Ir mokykloje jis mane atpažino.

Šalimais jos buvusi jaunoji žurnalistė Algita sakė:

-Klimavičių aš irgi kalbinau, bet smagu nebuvo. Ne dėl to, kad jis man nepatinka, ne dėl to, kad būtų daręs ką blogo, bet aš pati labai susikirtau.

-Ai, dar O. Samhanas man į „Facebook“ parašė! – sušunka Simona.

-Kokius tikslus ir lūkesčius kėlėte prieš projektą? Ar likote patenkintos?

-Maniau, kad kartelė bus auksčiau, - sako Simona, - bijojau pasirodyti neraštinga, būti nepajėgia kažką darant. Vis dėlto lūkesčiai pasiteisino, tik norėčiau dar ir į rūbinę užeiti.

-O aš maniau, kad čia bus kaip realybės šou – pirmas straipsnis ir tada kas nors iškrenta, - mintimis dalijosi Algita.

-Kontryna, kokias emocijas sukėlė pirmasis interviu?

-Mano individualus pats pirmas interviu buvo su Omaru Samhanu.  Stengiausi susilaikyti nesijuokus, bet, kai iš diktafono paklausau, siaubas kažkoks, kaip besmegenė juokiuosi. Na, turbūt dėl to, kad tikrai labai juokingas ir geras interviu išėjo. Gal gerai, kad pirmam interviu pasirinkau draugiškiausią krepšininką, nebuvo jokių problemų.

V. Plauška: „Mes galime visokeriopai padėti naujiems „Žaliosios mirties“ filialams“

V. Plauška: „Mes galime visokeriopai padėti naujiems „Žaliosios mirties“ filialams“

Dažnai šeštuoju žaidėju tituluojami žmonės Kauno „Žalgirio” komandoje - gerbėjai. Vieni susibūrę ir priklausantys klubams, kiti tiesiog iš meilės krepšiniui karts nuo karto vaikščiojantys į rungtynes ir užpildantys Kauno sporto halę mačų metu. Vieni jų visada apsiginklavę žaliai baltų atributika, būgnais bei skanduotėmis užima E tribūną ir iki rungtynių galo palaikantys savo mėgstamiausią krepšinio komandą - „Žalgirį”. Tai „Žalioji mirtis”. 

Gerbėjų klubas, oficialiai gyvuojantis nuo  2001 metų, tačiau neoficialiai veikiantis jau nuo 1987 metų turi beveik 120 narių. Klubui šiuo metu vadovauja Vaidas Plauška, kuris sutiko plačiau papasakoti apie klubą, jo problemas, veiklą bei narystę.

-Kiek narių yra jūsų klube?

-Dabar apie 120.

-Koks yra merginų ir vaikinų santykis klube?

-Iš tikrųjų sunku pasakyti. Anksčiau, prieš kelis metus, rodos, net ir daugiau merginų būdavo. Nežinau, gal 10 – 15% tai tikrai yra.

-Vaikinų yra daugiau, tad ar merginos nesijaučia užgožtos?

-Nežinau, čia reikėtų jų klausti. Priimame visus vienodai palaikyti komandą, tad visų teisės ir balsai lygūs.

-Iš kur semiatės idėjų „Žalgirio“ palaikymui?

-Iš visur. Iš interneto, stebime, kaip kiti palaiko komandas, žiūrime kaip futbole, kaip krepšinyje. Iš visų. Ir, aišku, ir pačių idėjos. Kas labiausiai tinka, tą panaudojame.

-Idėjas siūlote jūs ar gali bet kuris klubo narys?

-Bet kuris narys. Jeigu gera idėja, ją įgyvendiname.

-Kokios krepšinio komandos sirgaliai jums pasirodė aršiausi, karščiausiai palaikantys savo komandą, verti dėmesio?

-Tokių, kaip idealų, niekur nėra, nes daugumoje Europos šalių žmonės yra labiau futbolo gerbėjai, tai tokių, kaip krepšinio sirgalių idealų, šiuo klausimu nėra. Unikalus atvejis yra Lietuva. Tai dėl to idealo nėra. Pas mus maži žmonių skaičiai, be to, sudėtinga pritaikyti tai, kas, pavyzdžiui, futbole populiariausia.

-Iš kokių futbolo komandų pasisiamete daugiausia idėjų?

-Man patinka tie patys partizanų fanai. Aš tiesiog už tuos, kurie sukuria didžiulį efektą.

-Su kokiomis didžiausiomis problemomis gali susidurti krepšinio sirgaliai?

-Turbūt pagrindinė – pinigų trūkumas. Jeigu į kokias išvykas, varžybas važinėti – tai pinigų ir laiko trūkumas, galbūt. Nes dažniausiai tai dėl pinigų ir laiko negali, taip, kaip norėtųsi.

-Esate susidūrę tik su finansiniais nesklandumais?

- Čia esminiai nesklandumai. Aišku, toliau visa kita: žmonių nuomonių skirtumai ir panašiai, bet čia jau yra detalės.

-Kokias privilegijas turi „Žalsios mirties“ nariai?

-Pagrindinės privilegijos, kad pigiau važinėja į išvykas, pigiau gauna abonimentus. Taip pat visoki organizaciniai klausimai. Gali, pavyzdžiui, į fanų čempionatą atvykti, dalyvauti, būna sezonų uždarymas, sirgalių klubo gimtadienis -  visa tai yra gerbėjų privilegijos. Taip pat, pavyzdžiui, jeigu kažkoki renginiai būna, tai visą laiką būna pirmenybė klubo nariams. Pavyzdžiui, reklamos filmavimas, interviu ėmimas, dar kažkas, tai visą laiką pirmenybė klubo nariams.

-Ar vyksta papildomi susitikimai su krepšininkais?

-Būna būna. Kartais į susirinkimus ateina žmonių iš administracijos, žaidėjai. Kartais patys ką nors pasikviečiame. Jeigu kokį visuotinį susitikimą darome, tai stengiamės, kad kažkas iš administracijos atvyktų, jeigu gali, nes vis tiek, žmonėms gi patinka. 

-Kokius santykius palaikote su „Green White Boys“?

-Daugelį jų pažįstu asmeniškai, su dauguma bendrauju.

-Iš kur atsirado idėja apie „Žaliąją mirtį“ Vilniuje?

-Galbūt tiesiog dalis žmonių išsikėlė gyventi tenai, susirado darbą, dalis išvažiavo studijuoti, rado bendraminčių. Savaime taip.

-Tai buvo jūsų, kauniečių, idėja, ar kažkas pasiūlė iš Vilniaus?

-Aš manau, kad tai buvo savų idėja. Savų - tai tų, kurie išvažiavo į Vilnių.

-Ar ruošiatės steigti daugiau tokių filialų kaip Vilniuje?

-Čia ne nuo mūsų priklauso. Jeigu jie nori palaikyti „Žalgirį“, turi laiko ir noro, imasi iniciatyvos, gali kurti, tikrai. Mes galime visokeriopai padėti naujiems „Žaliosios mirties“ filialams. Tiek organizaciniais klausimais, tiek visu kitu.

-Ko reikia, kad taptum „Žaliosios mirties“ nariu?

-Na, reikia mylėti krepšinį, „Žalgirį“, norėti aktyviai palaikyti komandą ir aktyviai dalyvauti klubo veikloje.

-Kada pats pradėjote domėtis krepšiniu? Ar visą laiką palaikėte tik „Žalgirio“ komandą?

-Ai, kad aš krepšiniu domėjausi visą laiką ir palaikiau tik „Žalgirį“, žinoma.

-Gal žaidėte jaunystėje? Ar neturėjote minčių tapti krepšininku?

-Lankiau krepšinį 9 metus. Aišku, tapti profesionaliu krepšininku, minčių kažkada buvo, bet nelabai leido sveikata, nelabai sekėsi su treneriais. Paskui, kai pamačiau, kad aš iš to negyvensiu, nusprendžiau, kad neverta gadintis toliau sveikatos.