Prieš keletą savaičių Kauno „Žalgirio“ tinklalapis pasipildė nauja skiltimi, kuri skirta komandos šokėjoms. Tikriausiai ne vienas žaliai – baltų gerbėjas pastebėjo per kiekvieną pertraukėlę į areną išbėgančią grupelę besišypsančių gražuolių, kurios lengva ranka dalina rėmėjų įsteigtus prizus bei demonstruoja neįprastus sugebėjimus šokdamos. Nepakartojamosios „Žalgirio“ šokėjos.
Diana Gandrimė – ilgametė Kauno „Žalgirio“ šokėja po sekmadienio rungtynių, kur 16 – ąją pergalę LKL lygoje iškovojo „Žalgiris“, nugalėjęs Klaipėdos „Neptūną“, teigė, jog šokėjos tikrai nesijaučia užgožtos krepšininkų, o darbas joms, kaip šventė.
D. Gandrimė: „Mėlynės – kasdienis įvykis“
-Kada prasidėjo jūsų, kaip krepšinio šokėjos, karjera?
-Prieš kokią... Kiek čia dabar bus? Žodžiu, prieš kokią 9 metus. Seniai.
-Kodėl pasirinkote krepšinį?
-Dėl to, kad krepšinį pasiūlė, buvo įdomu kažkur save realizuoti, priešingai nei nuo profesionalaus sporto, nes ten tik varžybos ir paprasčiausia būdavo įtemptas grafikas, o čia gali panaudoti visus savo įgūdžius, savo patirtį. Realiai, atsipalaiduoti per šokius. Gal dėl to.
-Kiek laiko trunka naujo šokio statymas?
-Įvairiai. Vienas gali per kelias dienas susitatyti, o prie kito sėdime tris savaites. Čia būna kaip kūrybinė jėga užpuola, tada būna gerai.
-Ką darote, kad numalšintumėte jaudulį prieš pasirodymą?
-Kartais būna taip, kad ir nenumalšiname. Jeigu žinome, kad kažkas truputį kitaip nei pagal planą turi būti, tai būna daugiau jaudulio. Šiaip dažniausiai būname pasiruošusios, nebūna jokio jaudulio.
-Kokie nutikimai gali būti ne pagal planą?
-Nutikimai tai gali būti, kad kažkas pasitempė koją ir iškrenta viena mergaitė ir keičiasi visoms vietos, šokis. Šokti reikia 8, o iškrenta viena ir tada negalima daryti kažkokių tai pratimų. Keičiasi visoms vietos totaliai. Gali būti dar nespėjam apsirengti ir visokių tokių vat nesklandumų mažų. Suplyšta kas nors.
-Ar dažnai pasitaiko traumos?
-Tfu, tfu tfu, tokių rimtų tai neteko turėti. O kad nugarą paskauda ar mėlynės, tai čia jau kasdieninis įvykis.
-Ar diena iš dienos krepšinis nenusibosta?
-Ne, niekada. Nuo 5 metų žiūriu.
-Ar nesijaučiate užgožtos krepšininkų?
-Oi, ne. Jie dirba savo darbą, mes – savo.
-Ar stebite žaidimą, ar tiesiog atliekate savo darbą?
-Jeigu spėjame persirengti visas aprangas ir grįžti į aikštelę, tai visada matome rungtynes ir sekame. Tuo labiau, kad turime stebėti pačius trenerius, kada minutės pertraukėlė numatoma.
-Kaip sutariate su pačiais krepšininkais?
-Kolegiškai. Palinkime sėkmės.
-Ar turite „Žalgiryje“ savo mėgstamiausią krepšininką?
-Realiai, ne. Nėra numylėtinio.
-Kuo jūsų darbas yra pranašesnis už kitus darbus?
-Realiai, aš nelaikyčiau to darbu. Malonumas, pomėgis. Pranašesnis tuo, kad esame scenoje palyginus su kitais žmonėmis, kurie sėdi ofisuose. Esame matomos – tai čia gal yra svarbu tiems, kurie mėgsta dėmesį. Aš manau, kad daug kas jį mėgsta. Pasikraunu teigiamomis emocijomis.
-Ar jums nenutiko taip, kad pomėgis, virtęs darbu, tapo nemaloniu?
-Asmeniškai man – ne. Tikrai ne. Jaučiu malonumą šokant. Gal kartais būname pervargę ar po daug varžybų, gal kai kurios varžybos ir atrodo, kad šoki iš reikalo, bet čia būna labai labai vienetai tokių varžybų, kada jau tikrai jaučiasi nuovargis. Bet šiaip ne, varžybos yra kaip šventė.
-Gal galite papasakoti kokį nors labai linksmą nutikimą?
-Daug juokingų. Man asmeniškai buvo vieną kartą – padarėme šokio pabaigą ir aš nežinau, užsižiūrėjau į kažkokį gerbėją ir viena sėdėjau ir plojau, o visos kitos buvo išbėgę iš arenos. Tai toks buvo – užsisėdėjau. Sijoną vieną kartą pamečiau. Kedus pametame. Nu būna visokių ten. Užsikabina kaspinai ar dar kažkas tai. Tai kokį anekdotą viena kitai papasakojame ir bėgdamos nesulaikome juoko.
-Ką pasakytumėte žmonėms, kurie laiko jus pasipūtusiomis?
-Oi. Nežinau, kodėl turėtų taip būti., nes tikrai esame visos labai draugiškos, o jeigu kažkas taip mano, tai nežinau. Tikrai esame labai draugiškos.
